VIEŠAS PRISTATYMAS
 

Jums reikia daryti viešą pristatymą?

Sveikinam!

Tai reikštų, kad Jūs GALITE PASAKYTI ką nors tokio, ką kitiems reikėtų išgirsti.

Ne vieną iškart neramina klausimas: “Kur aš įsipainiojau?”, nors panagrinėjus detaliau, nėra taip sudėtinga, kaip pasirodo iš pirmo žingsnio.

Reikia tik įsidėmėti, kad dauguma kalbų, sakomų viešai, neturi jokio poveikio, kadangi neskatina veikti. Nedarykite šios klaidos, juk žmonės laukia iš Jūsų išgirsti kokią nors konkrečią idėją, kuri gali būti naudinga. 

Viešai pristatant vienu metu vyksta du dalykai:

  1. Pranešėjas prisiima tam tikrą įsipareigojimą prieš publiką. Jis mėgina įrodyti ką nors tokio, kas turi “užkabinti” klausytoją ir skatinti tam tikram veiksmui.
  2. Klausytojai įvertina tą įsipareigojimą. “Kokia iš to nauda?”, “Ar galiu pasitikėti?”, “Ar tikri šie faktai?”.
Pristatymo gale- jei tik pranešėjas įvykdė savo užduotį- klausytojui belieka tik linksėti: “Supratau. Reikėtų pamėginti!”.
 

Pranešėjas turi galimybę pastoviai sekti, kaip einasi- tereikia stebėti, kaip reaguoja publika. Pristatymo dinamikai suvokti reikia įsidėmėti, kad tai greičiau bendradarbiavimas, nei pasyvus reginys, priartėjimas, o ne atstūmimas.

Pristatymo esmė- tarpusavio bendradarbiavimas. Klausytojams ko nors reikia- paprastai pagalbos (informacijos, idėjos, skatulio veikti). Patekusi į Jūsų pristatymą, publika išreiškia savo poreikį pagalbai, patarimui, išmintingam žodžiui, idėjai, galinčiau juos įkvėpti, net kažkam, kas galėtų pakeisti jų gyvenimą. Bet ne bendrą publikos gyvenimą, o kiekvieno klausytojo asmeninį gyvenimą.

Kitaip tariant, publika nuoširdžiai tikisi, kad pranešėjas žino ką nors tokio, kas jiems kol kas nežinoma. Galbūt tai kokia nors paslaptis, kurią jis nori atskleisti.

 
Aišku, ir pranešėjas turi savo poreikius. Jų daug, vienas iš pagrindinių - klausytojų palankumas. Tik klausytojai gali jį suteikti, būdų tam daug, - nuo paprasto balsavimo iki dokumento pasirašymo ar aplodismentų griausmo.

Nematydamas palankumo požymių -sutikimo, pritarimo, palaikymo- pranešėjas pasimeta, praranda savikontrolæ, klaidžioja akimis ieškodamas kokio nors signalo. Nepavyko! Erdvė tarp pranešėjo ir klausytojų liko neužpildyta. Poreikiai nerealizuoti. Pagalbos nebuvo, pritarimas nekilo. Visa išsivaikšto. “Na ir nuobodybė!”- kalba klausytojai. “Publika lyg numirusi”,- kalba pranešėjas.

Tarkime taip neatsitiko. Poreikiai iš abiejų pusių sąveikauja tarpusavyje. Ir patalpoje palaipsniui nusistovi tarpusavio supratimo atmosfera. Prarajos tarp pranešėjo ir publikos tarytum nebeliko. Tokiu atveju sėkmė neabejotina ir nedaug kas gyvenime kelia tiek džiaugsmo kiek sėkmingas pristatymas.

 
O gal galima dar geriau? Galima, bet tai dėsninga labiausiai vykusiems pristatymams. Tokiais atvejais pasiekiamas “TIKRASIS MOMENTAS”- tarytum blyksnis apšviečiantis visą pristatymą ir kurio dėka ilgam įsirėžia klausytojų atmintyje.

“TIKRASIS MOMENTAS”- gali kilti spontaniškai, kada kuri nors išsakyta mintis tampa fejerverku arba suplanuojamas iš anksto ir nepriekaištingai atrepetuojamas. Šiuo momentu tarp pranešėjo ir klausytojų atsiranda tarpusavio ryšys, kurio metu visi kartu patiria transcendenciją.

Tačiau grįžkime prie svarbiausio - tarpusavio mainų, kurių metu pranešėjas tenkina klausytojų poreikius, jie atsilygina pritarimu…
 

Labai nekaip nuteikiama auditorija, jei skaitoma iš “popierėlio”, tokiu atveju geriau naudotis skaidrėmis, nors kita vertus dar nuobodžiau, jei skaidrėse -visiems žinomos tiesos, o pranešėjas jas tik komentuoja. 

Naudinga pasinaudoti metodais, žinomais iš senovės, kada klestėjo oratorinis menas. Jų esmė- vizualizuoti pranešimo maršrutą, kaip vaizdinių asociaciją. Iškart nupilate “du zuikiu”:

Šio būdo įsisavinimui galite pasinaudoti šiais patarimais:
  Kai tik savo pranešimą pamatysite tokiame pavidale- pasijusite daug tvirčiau. Jame daugiau kūrybinės laisvės, daugiau lankstumo. Ir svarbiausia - jis Jūsų (Kitiems gali būti visiškai nesuprantama, kas ten papaišyta!).
 

O dabar prisiminkime patarimus, kuriuos galima laikyti nieko nevertus:

  1. Nesijaudinkite. Patarti pranešėjui nesijaudinti- tolygu patarti nekvėpuoti. Tokiais atvejais jaudinasi visi, ir tai gerai, jaudulys padarys pristatymą aštresniu. Tik akademiniai nuobodulio skatintojai galbūt nesijaudina, kas atsiliepia jų konferencijoms.
  2. Naudokitės tribūna. Ar verta? Ji varžo judesius ir atriboja nuo klausytojų.
  3. Aiškiai suformuluokite savo tikslus. Kam reikalingi jie, jei klausytojai ateina savo tikslų vedami. Nors tai atrodys egoizmu, bet žmones labiau domina tai, ką jie gali gauti, o ne tai, ko Jūs siekiate.
  4. Kalbėkite lėtai. Pernelyg lėtai kalbant galima klausytojus išvesti iš kantrybės. Dauguma oratorių kalba apie 120 žodžių per minutæ greičiu.
  5. Nieko nepraleiskite. “Stengiausi viską pasakyti, bet jie nieko nesuprato”- štai kuo gali baigtis šios taisyklės laikymasis.
  6. Pasisakymo gale padarykite išvadas. Tam, kad žmonės geriau įsimintų, apibendrinti reikia dažniau.
  7. Visą laiką auditorijos nepaleiskite iš rankų. Jei būsite negailestingu kapitonu- maišto laive neišvengsite. Leiskite klausytojams padiskutuoti, net pasiginčyti su jumis - tai jiems sukels pasitenkinimą, o jūs pasirodysite pasitikinčiu savimi. Pats siaubingiausias oratoriaus priešas - lankstumo nebuvimas.
 Auksinė taisyklė pranešėjui: leiskite auditorijai suprasti, kokia ji jums brangi, nuteikite palankiai savo atžvilgiu. Įrodyta, kad pirmąsias 90 sekundžių klausytojai tyrinėja pranešėją norėdami susidaryti nuomonæ apie jį. Tikiuosi ir patys kalbėjote ar girdėjote panašias frazes: “Jau pradžioje supratau, kad be reikalo čia atėjau…”; “Vos tik ji pradėjo, man iškart tapo aišku, kad …”.

 

Būtinai klausytojams parodykite, kaip džiaugiatės, kad jie čia. Pasakykite apie tai tiesiai, per pirmąją minutæ. “Aš seniai laukiau šio momento…”. Tuo jiems pasakote, kad ruošėtės šiam susitikimui, pasitikite savimi, skubate prie reikalo, esate tiesiog laimingu, galėdamas pasisakyti šia tema. Tik viena detalė- visa tai turi būti iš tiesų, ne tušti žodžiai.

 

Neretai keliamas klausimas: pranešėjui geriau sėdėti ar stovėti?

Apskritai geriausia, kada stovima, tačiau jei esate aptarime, kur dalyvauja 5-7 žmonės, gali atrodyti keistai, jei kiekvienas stosis norėdamas ką nors pasakyti. O kitais atvejais kalbėkite stovint. Kada stovite- pats sau tampate pagalbine priemone, ir:

Dauguma pranešėjų mano, kad jų užduotis- išdėstyti kai kuriuos faktus; nors tai- tik pusė reikalo. Kita pusė- tarpusavio supratimas.

Dar kiti atsidūræ prieš publiką nusiteikia lyg ringe: kas- ką? Tačiau klausytojų visada daugiau. Kam kovoti, jei galima visus padaryti savo šalininkais?

 

Štai dar keletas naudingų patarimų:

  1. Įsivaizduokite pranešimą kaip atskirų epizodų seriją. Kiekvienas epizodas paskiriamas vienai svarbiai tezei. Todėl pradžioje sudarykite tezių, kurios turi įsiminti klausytojams, sąrašą. Aplink jas “lipdykite” epizodus- po 5-6 min. kiekvienam.
  2. Kiekviename epizode išskirkite “saldainiuką”. Jis pabrėžia būtent tai, kas privalo įstrigti klausytojų atmintyje. Tai akcentuojate savo kalboje. Pvz.:

    3. “-Leiskite atkreipti Jūsų dėmesį į sekančią aplinkybę. Štai kiek galima sumažinti Jūsų sąnaudas jau pirmaisiais metais…”.

    “-Noriu pabrėžti, kad tokiu būdu apyvartą galima padidinti bent 30%…”.

    “Saldainiukai” veikia žadinančiai. Jie sutrikdo tolygią nuobodaus pristatymo eigą. Jie apibendrina ir įtvirtina kas pasakyta, verčia klausytojus pasižymėti ir nelikti abejingais.

  3. Jei daromas grupinis pranešimas, pranešėjus keiskite kas 6 min. Nors turite ir pagrindinį pranešėją norintį pasisakyti ilgiau - turėkite galvoje vieną aspektą: ilgai klausantis to paties žmogaus darosi nuobodu.
  4. Kiekvienam epizodui sugalvokite atskirą antraštę.
  5. Kiekvienam epizodui suraskite jam skirtą spalvą.
Apibendrinæ ir papildæ savo idėjomis šiuos patarimus turėsite puikų ir įdomų spalvotą epizodų rinkinį, kurį BŪTINA perteikti klausytojams.

 Jei norite sudominti klausytojus, beprasmiška skaityti kito paruoštą tekstą, skleisti svetimas mintis. Reikia, kad ten būtų bent dalis Tavæs. Šiam tikslui keletas idėjų:

 

Ir paskutinė idėja, greičiau perspėjimas- pageidautina būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Jei pranešimas sekančiuose dešimtukuose- po 4 valandų klausymosi klausytojų sėdynės nusėdėtos- sudėtinga išjudinti publiką. Jei gretimoje patalpoje vyksta kas nors triukšminga- neaišku, kur bus klausytojų dėmesys.

 

Jaudinatės?

Priešingai paplitusiai nuomonei, su jauduliu nereikia kovoti. Dar daugiau, jis tarnauja sėkmei, žinoma, jei neperlipa tokio momento, kurį pavadintume LŪŽIO TAŠKU.

 
Jaudulio gerosios pusės:

Visa tai gerai iki pasiekiant LŪŽIO TAŠKĄ. Peržengus LŪŽIO TAŠKĄ įvyksta įvairūs nesusipratimai- užmirštamas pranešimo turinys, sunku kalbėti, virpa rankos ir kojos…
 

Kad taip neatsitiktų:

 
Ir svarbiausia - Jūs turite visa, ko reikia puikiam pranešimui.
Laukiame pakvietimo!
© 1998 IVAIZDIS Consulting, Kaunas, Lithuania. All rights reserved.