|
|
Vakaruose jau keletas dešimtmečių psichologai ir kitų gretutinių profesijų pažangiau mąstantys specialistai teigia, kad gimimas - tai didžiulė trauma, tiesiog katastrofa, palytėjusi kiekvieną žmogų. O ką iš tikrųjų duoda toks civilizacijos laimėjimas, kaip šiuolaikiniai gimdymo namai, kur visa, kas žmogiška, paminta šalto proto išskaičiavimu ir apgaubta "visažinio" medicinos mokslo aureole? Juk vargšė gimdyvė - tik mažutis sraigtelis gimdymo namų konvejeryje, o šio pasaulio šviesą išvystantis kūdikis - ne vienintelis, laukiamas ir nepakartojamas, o tik vienas iš dešimties ar šimto tokių pat rėkiančių būtybių. Tokioje daugybėje kiekvienam nebeužtenka paprasčiausių žmogiškų jausmų ir širdies šilumos.
Aišku, galite paprieštarauti, kad dabar jau daug kas keičiama ir daroma kitaip. Taip, keisti bandoma, tačiau kiek kartų jau gimė tokiomis sąlygomis? Šitaip į pasaulį atėjęs žmogus kupinas nevilties, agresijos, pykčio ar net įniršio taip jį priėmusiam pasauliui, noro jį užvaldyti ir pavergti savo reikmėms. Kartu individo pasąmonėje atsiranda įsitikinimas, kuris dar labiau sutvirtėja sunkiose gyvenimo situacijose, kad jis niekam nereikalingas, nemylimas, kad visi prieš jį.
Žymus psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas teigė, kad gimimas - pirmoji mūsų trauma, kuri tampa visų vėlesnių išgyvenimų ir psichologinių problemų pagrindu, tai yra visos psichinės traumos tėra pirmųjų su gimimu susijusių išgyvenimų pasikartojimas ir sustiprinimas.
Šiuo metu priimtiniausia ir įtikinamiausia yra Stanislovo Grofo (JAV) teorija apie keturias stadijas, kurios apibūdina žmogaus atsiradimą šiame pasaulyje nuo apvaisinimo iki keleto valandų po gimimo.
Pirmoji stadija atitinka vaisiaus vystymosi motinos įsčiose periodą nuo apvaisinimo iki gimdymo pradžios. Šiuo metu sąlygos vaisiui vystytis beveik idealios, tačiau vis dėl to yra tam tikrų fizinių, cheminių, biologinių ir psichologinių veiksnių, kurie gali jas apsunkinti, ypač, jei būsimasis kūdikis nelaukiamas arba dažnai pamirštamas. Vėlesniaisiais nėštumo mėnesiais motinos ir vaisiaus vienybę gali sutrikdyti labai išaugęs kūdikio kūnelis, nes jį stipriau spaudžia motinos vidaus organai.
Antroji stadija atitinka pačią biologinio gimimo pradžią - pirmąjį klinikinį gimdymo periodą. Ramų vaisiaus buvimą įsčiose pažeidžia nerimą keliantys biocheminiai signalai ir raumenų susitraukimai. Šiuo gimdymo tarpsniu vaisius periodiškai suspaudžiamas, bet gimdos kaklelis dar neprasivėręs, - išėjimo nėra.
Trečioji stadija sutampa su antruoju klinikiniu gimdymo periodu, kurio metu gimdos susitraukimai stiprėja, prasiveria gimdos kaklelis, ir kūdikis ima judėti gimdymo kanalais. Prasideda negailestinga kova dėl gyvenimo: stiprūs mechaniniai suspaudimai, deguonies trūkumas trukdo kūdikiui išsiveržti į naująjį pasaulį. Be to, kartais jam tenka susidurti su kai kuriomis biologinėmis medžiagomis - krauju, gleivėmis, vaisiaus vandenimis, šlapimu ar net išmatomis.
Ketvirtoji
stadija atitinka
trečiąją klinikinį gimdymo periodą. Tai paskutinysis sudėtingos kelionės
į gimimą etapas - po skausmo, įtampos ar net seksualaus sužadinimo
ateina nelauktas palengvėjimas ir atsipalaidavimas. Gimęs žmogus pirmąkart
išvysta ryškią dienos (ar operacinės) šviesą. Perkirpus virkštelę,
nutraukiamas jo kūniškasis ryšys su motina, ir kūdikis pradeda gyventi
kaip anatomiškai nepriklausomas individas.
Bėda ta, kad atmintyje išlikę įspūdžiai apie mūsų atėjimą į šį pasaulį kaskart vis iškyla įvairiose sudėtingesnėse gyvenimo situacijose.
Jei dėl tam tikrų priežasčių kūdikis pirmojoje gimimo stadijoje patyrė skausmą, nuoskaudas, užaugęs jis bus pernelyg uždaras, neryžtingas. Didžiausias jo noras - kad visa gyvenime liktų taip, kaip buvę. Toks žmogus gyvena blausiais prarasto rojaus prisiminimais, nepakęsdamas dabarties ir idealizuodamas praeitį.
Jei į žmogaus atmintį įsirėžia antroji gimimo stadija, jis dažnokai patiria gyvenimo beprasmiškumo ir absurdiškumo pojūtį. Jam atrodo, kad jis yra nevykusiai susiklosčiusių aplinkybių auka, todėl, suvokdamas savo bejėgiškumą, su nerimu laukia artėjančios grėsmingos katastrofos. Be to, kadangi šioje gimimo stadijoje gyvybinė erdvė ypač apribota, ateityje žmogus gali kentėti nuo klaustrofobijos (įkyrios uždarų ankštų patalpų baimės) arba klitrofobijos (kai bijoma uždusti tvankiose patalpose). Dėl tos pačios priežasties žmogų kartais apninka mintys privalau iš čia išsikapstyti, kai sėdi, tarkim, stomatologo kėdėje ar procedūriniame kabinete. Būsimojo skausmo baimę stiprina pirmapradžiai pasąmonės prisiminimai, ir skaudėti pradeda gydytojui net neprisilietus.
Trečiojoje stadijoje, kada naujagimis jau ima judėti gimdymo kanalais, pradeda veikti tarytum dvi jėgos: kova už gyvenimą bei kilusi grėsmė įstrigti ir uždusti. Kai galvutė jau praėjusi pro dubens ertmę, trumpam tarsi užstringa pečiai. Tokią padėtį, kai nėra galimybės grįžti atgal ir neįmanoma pajudėti į priekį (padėtis be išeities), galima laikyti būsimos depresijos priežastimi. Be to, dėl šių priežasčių, žmogų gali pradėti kamuoti mintis, kad juo stengiamasi atsikratyti. Dėl to kūdikis, o vėliau ir suaugęs instinktyviai gali nemėgti motinos (Juk ji norėjo manimi atsikratyti. Kai galiu ja pasitikėti?..Ir apskritai, ar yra kas nors, kuo galėčiau pasikliauti?). Panašios mintys gali sukelti netgi paranoją (psichikos sutrikimą, pasireiškiantį didybės manija arba kliedesiais, kad kažkas žmogų nuolat persekioja).
Trečiosios stadijos nesėkmės gali pasireikšti ir švelniau. Tarkim, žmogus įnirtingai siekia savo tikslo, pamindamas aplinkinių interesų, arba maištauja, beprasmiškai ginčijasi tik tam, kad ginčytųsi.
Žmogus, turėjęs problemų ketvirtojoje stadijoje, dažnai laviruoja tarp noro veikti ir baimės, kad neįvyktų kas nors bloga. Kadangi šioje stadijoje netenkama kūniškojo ryšio su motina, toks patyrimas, likęs atmintyje, gali sukelti vienatvės baimę ir bejėgiškumo būseną, kuri žmogų daro prieraišų ir verčia nuolat ieškoti tokių, su kuriais galėtų jaustis saugus.
Su ketvirtąja stadija galima būtų sieti ir agorafobiją (įkyrią erdvės baimę, kai bijoma atvirų vietų: aikščių, gatvių). Tokie žmonės ypač bijo pakliūti po mašina, nes mano, jog nespės sulaukti pagalbos.
Dėl tos pačios priežasties gali atsirasti ir hidrofobija - įkyri vandens baimė, kai bijoma, kad išėjus iš namų galima paskęsti, nors arti ir nėra vandens telkinių. Toks žmogus paprastai bijo vaikščioti be palydovo.
Jei ką tik gimęs žmogutis nerėkia, jis dažniausiai pravirkdomas pliaukštelėjus per užpakaliuką. Neretai ir užaugęs sunkesnėse situacijose jis nesiryš veikti, kol kas nors nepliaukštelės.
Kadangi naujagimio kūnelis slidus ir jį sunku išlaikyti, medikams kartais patogiau kūdikį paimti už kojyčių. Deja, vėliau gyvenime šis patogumas gali pasireikšti aukščio arba lifto baime. Žmogui atrodo, kad liftas gali prasmegti arba nesustoti kildamas į viršų.
Kai per gimdymą tenka panaudoti akušerines žnyples, tai dažnai sukelia įvairių patologijų - gimdymo traumų. Be to, taip į gyvenimą atėjusio žmogaus charakteryje galima pastebėti per daug didelį paklusnumą (nuolankumą) ir pasyvumą, nors pats jis neretai piktinasi šiomis savybėmis, ieškodamas kaltų šalia savęs. Aplinkiniai jam daro didžiulę įtaką, o jis pats jauąiasi esąs ne toks kaip kiti, nepilnavertis. Toks žmogus dažnai kenčia nuo galvos skausmų, neurozių.
Kūdikis, gimęs ne natūraliu būdu, o atlikus Cezario pjūvį, vėlgi atsineša savų problemų. Gyvenime jam teks pakovoti už save. Neturint tokios pirmapradės patirties, nepatyrus gimdos raumenų susitraukimų, labai sunku to išmokti. Todėl tokie žmonės stengiasi išvengti sunkesnių situacijų, vengia atsakomybės. Jie tiesiog nesąmoningai laukia, kad kas nors vėl padarytų pjūvį ir ištrauktų iš aklavietės. Dažnai dėl to būna pernelyg dirglūs, greitai užsiplieskiantys.
Jei naujagimis buvo pernešiotas, ypač jei vėlesniu nėštumo laikotarpiu yra buvę komplikacijų, tarkim, toksikozė, užaugęs bus nekantrus, nepakęs vėluojančių, nors pats dažnai vėluos.
Dėl gimimo gali būti išsivystę ir migrenos priepuoliai. Kad galva be kliūčių praeitų gimdymo keliais, sumažėja kaukolės vidaus spaudimas. Dėl to kaulų plokštelės, sudarančios kaukolę, gali glaudžiau susijungti ar net užeiti viena ant kitos. Po gimimo kaulai sugrįžta į vietą, bet žmogaus atmintyje toks patyrimas gali išlikti. Tada tik smarkiau susijaudinus, kaukolės vidaus spaudimas sumažėja, atsiranda pykinimo pojūtis, akyse pasirodo šviesos pliūpsniai ir pan. Susijaudinimui praėjus (ar po įtemptos darbo savaitės), spaudimas vėl pakyla kartu sukeldamas iš proto varančius galvos skausmus. Deja, šių žmonių nelaimei, kaukolė jau sukaulėjusi, plokštelės nebejuda, taigi padėti tokiais atvejais gali tik specialistas.
Neretai žmonės kenčia dėl to, kad gimimo metu buvo problemų dėl virkštelės. Kol kūdikis motinos įsčiose, tol virkštelė - draugas ir maitintojas. Prasidėjus gimdymui, ji gali tapti priešu: trukdydama judėti, užsispausdama sukelia deguonies trūkumą, o apsivyniojusi aplink kaklą, - grėsmę uždusti. Ateityje dėl tokio patyrimo žmogus gali susirgti anoreksija (apetito nebuvimu) arba turėti sunkumų kalbėdamas, rydamas, kvėpuodamas. Yra žmonių, kurie būtent dėl tos priežasties negali vilkėti megztinių aukštu kaklu ar ryšėti kaklaraiščių.
Kartais virkštelė, netikėtai tapusi pavojingu priešu, sukelia prieštaringą būseną meilė / neapykanta. Motina nesąmoningai laikoma visų įvykių kaltininke, nors žmogus jaučiasi bejėgis ir visiškai nuo jos priklausomas.
Su virkštelės netekimu galima sieti dažnai atsirandantį
vienatvės jausmą, pojūtį, kad esi
paliktas, išduotas. Vieniši žmonės, jausdami savo būties nepilnavertiškumą,
yra linkę susijungti su kuo nors, pririšti ką nors, - tarytum vėl susigrąžinti
virkštelę. Be to, anksti nukirpus virkštelę, paliekama tik viena galimybė
- orą gauti kvėpuojant, o maistą - ryjant. Iš karto prie to prisiderinti
sunku, ypač todėl, kad pirmasis oro gurkšnis nudegina plaučius ir gali
sukelti hipoksiją (deguonies trūkumą audiniuose). Dėl to vėliau
tai patyrusio žmogaus charakteryje gali pasitaikyti dažnų pykčio
ir agresijos protrūkių.
Problemų, susijusių su žmogaus gimimu, labai
daug. Kad išvystų šio pasaulio šviesą, kūdikis turi pereiti kupiną skausmo,
kančių ir siaubo kelią, traumuojantį jo psichiką ir turintį įtakos jo ateičiai.
Tačiau nereikėtų manyti, kad gimdamas kūdikis įgyja tik neigiamos patirties. Pirmosios gimimo stadijos poveikis gali būti ir teigiamas - žmogus gali būti prieraišus, konservatyvus. O be šių savybių juk neišsaugosi tautos palikimo, mentaliteto. Antrosios stadijos patirtis ugdys kantrų, trečiosios - veiklų, o ketvirtosios - atsargų žmogų. Žodžiu, ir čia, kaip ir visur, yra aukso vidurys. Ir, kaip įsitikinote, priežasčių reikia ieškoti ne tik aplink save, bet ir savyje. O kai priežastys žinomos, galima bandyti jas įveikti ir apsaugoti kūdikį nuo galimų analogiškų problemų.