|
|
Atsipalaiduok
Šiuolaikiniame gyvenimo ritme stresas, daugelio specialistų nuomone, tapo nuolatiniu kiekvieno iš mūsų palydovu. Dažnai patiriame jį ir net nesistengiame susimąstyti ir atsakyti sau į klausimus: kaip gyventi? kądaryti? kaip išvengti?
Kaip dažnai patiriame stresą? Ryte žadintuvo skambutis-jau stresas. Paskubomis praryti pusryčiai-vėl stresas. Rytinio transporto grūstis-stresas. Piktas bendradarbio žvilgsnis-stresas. Netikėtas nemalonumas darbe-vėl. Kriminalinė kronika laikraščiuose ar Respublikos valdžios naujassaliamoniškas sprendimas-stresas. Konfliktai darbe,namuose Stresas! O jei priede (neduok Dieve!)-koks nors sukrėtimas-ir krūvis tampa nepakeliamu.
Anot žodyno, stresas-žmogaus būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t.y. stresorių (streso būseną sukeliantys veiksniai). Streso terminą pasiūlė H.Selje (Kanada). Viename iš savo pranešimų Prahoje Selje įvardino, jog stresas-tai visa, kas veda į greitą organizmo senėjimą arba sukelia ligas. Taigi, nepalankūs faktoriai (stresoriai) sukelia streso reakciją, t.y. žmogus sąmoningai ar nesąmoningai stengiasi prisitaikyti prie visiškai naujos situacijos. Po to -išlyginimas, arba adaptacija (General Adaptation Syndrom). Žmogus arba atgauna pusiausvyrą susidariusioje situacijoje, arba neprisitaiko-mal-adaptacija.
Pamėginkime pasamprotauti kartu. Mūsų organizmo reakcijos vystėsi tūkstantmečiais, pasižymime unikaliomis prisitaikymo galimybėmis, tačiau, nagrinėjant stresą, pastebime nepakankamą prisitaikymą prie nuolat kintančio pasaulio įvairovės. Klausimas Kaip išvengti streso? semantiškai neteisingas ir net beprasmiškas, nes tai neįmanoma, formuluoti reikėtų Kaip valdyti stresą? Akivaizdumo dėlei noriu pasiūlyti supaprastintą pavyzdį: įsivaizduokime tolimą mūsų protėvį, vaikštinėjantį žilais Lietuvos šilais Staiga išgirsta netikėtą triukšmą. Įsitempia. Sąmonėje žaibiškai vyksta sprendimo paieška: sprukti? ar pulti?..
Imkime bet kurį atvejį:
1)sprunka į saugią vietą ar bėga kol netekęs jėgų krenta;
2)puola netikėtai pasirodžiusį lokį ir įveikia (jei neįveikia-pražuvęs, o tai jau kita tema, kurios šiandieną neliesime).
Įtampą visada keičia atsipalaidavimas. Prigulus paunksmėje ar saulutės atokaitoje vėl atgaunama jėgas mobilizuoti, organizmo resursai vėl grįžta pusiausvyron. Tikėtina, jog mūsų protėviams buvo daug mažiau psichinės įtampos priežasčių ir fiziškai jie buvo daug aktyvesni, ir nenuostabu, nes tik aktyvumas padidindavo tikimybę išgyventi. Dabar mūsų kasdienėje veikloje tiek aktyviems dažniausiai nebereikia būti, todėl ir sakoma, jog daugelis civilizacijos bėdų dėl judėjimo nepakankamumo. Kartu tiek protėvių, tiek kiekvieno iš mūsų organizmo reakcija išliko tokia pat, nors ir pakito stresinės situacijos pobūdis. Šiuolaikinio žmogaus atveju streso priežastis ne tokia akivaizdi, reikalauja ne tiek fizinių, kiek psichinių pastangų situacijai išspręsti, nors įsitempiame ir fiziškai ir psichiškai. Be to vienu metu sprendžiame keletą situacijų, nemokame atsirinkti, forsuojame jas. Sunkesniais atvejais kalbėti reikia jau apie presingą, kada jaučiamas net spaudimas; šis spaudimas ypač žalingas sveikatai, nervų sistemai, todėl pasireiškia psichosomatiniais susirgimais ir sutrikimais. Taip šiuolaikinis žmogus patenka į sau pasispęstas pinkles.
Išeitis-atsipalaidavime. Kaip išmokome
įsitempti, taip privalome išmokti ir atsipalaiduoti. Net ir sava patirtimi
galėčiau patvirtinti, jog viena iš pagrindinių girtavimo priežasčių -nesugebėjimas
atsipalaiduoti. Kadangi fiziologiniame mechanizme užprogramuotas poreikis
atsipalaiduoti, mes vienais ar kitais būdais stengiamės jį realizuoti.
Tačiau žalinga galvoti, jog visa pavyks savaime. Ne, tam būtinos pastangos.
Nors egzistuoja savi ypatumai tarp autogeninės treniruotės, meditacijos,
psichofizinės treniruotės, relaksacijos, savihipnozės ir kitų technikų,
kalbamu atveju ne tiek svarbu ką rinktis, kiek svarbu, kad užsiiminėsite.
Kuo ir kaip dažnai-kiekvieno iš mūsų pasirinkimo laisvė. Jau pirmųjų
pratybų metu pastebimi žymūs darbingumo, dėmesingumo pagerėjimai, sustiprėja
sveikata, žmogus tampa adekvatesniu įvairiose gyvenimo situacijose. O dažniausios
pradedančiųjų klaidos
-1)atidėliojimas (pamėginau ir
gerai, o rimtai užsiiminėti pradėsiu kada nors vėliau);
2)noras greitai įvaldyti ( pradžioje
pradedama treniruotis kasdien ar net kelis kartus dienoje, po to dėl laiko
stokos ar nesulaukus norimų rezultatų apleidžiama, nes nepadeda
);
3)iliuzija, jog atsipalaidavimas
pasireikš savaime ( taip atsitinka žmonėms, jau pasiekusiems tam
tikrą rezultatą savireguliacijoje. Ir iš tiesų treniruotės metu jiems daug
kas pavyksta, o stresinėje situacijoje- ne, nes nesistengiama, o laukiama,
kad pavyktų).
Mes savo praktinėje veikloje dažniausiai apsistojame ties:
1)Sveikatą gerinanti atsipalaidavimo ir savireguliacijos technika-baltos šviesos (šilumos) pakėlimas nuo padų iki viršugalvio. Patogiai įsitaisius įsivaizduojama, jog kojų paduose atsiranda balta šviesa (jei sunku įsivaizduoti, siūloma pajausti šilumą, paskirais atvejais tai gali būti ir kitas pojūtis) ir stengiamasi, kad ji kildama užlietų visą kūną. Ji atneša atsipalaidavimą ir sveikatą.
2)Įvairūs pratimai atsipalaidavimą skatinantys per vaizduotę. Pvz., įsivaizduojama pasivaikščiojimas miške, susitikimas su ąžuolu; pasivaikščiojimas pajūriu ir kita. Kartu vaizduotei padedant galima spręsti ypatingas problemas: jei reikia patarimo- savo sąmonės išmintigąją dalį vizualizuokite kaip senolį, išminčių kuris pasiryžęs padėti sunkiose situacijose. Įspūdingi šiuo aspektu sutuoktinių Saimonton darbai su onkologiniais ligoniais, ar J.Matiugin darbai su vaikais sergančias cukriniu diabetu. Labai įdomus pasiūlymas kauptiypatingas vietas, kuriose pasijuntame tartum pakylėti, pailsėję tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tam reikalingas talismanas (koks nors daiktas iš tos vietovės, atvirutė ar fotonuotrauka su tos vietovės vaizdais, arba dar kas nors), kurio pagalba vaizduotėje vėl ir vėl galite pabuvoti tenai.
3)Lokalios technikos. Neretai įtampos lokalizuojasi kurioje nors kūno dalyje ir aiškiai ar net skausmingai juntamos. Pvz., nugaroje, pečiuose, rankose ar kojose, smilkiniuose ir kt. Atsipalaidavimo metu dėmesys koncentruojamas būtent į tą vietą ir įsivaizduojama, jog įtampos minkštėja, tirpsta tarytum vaškas Kartu veiksmingi masažas, savimasažas, paglostymai, trynimai ir panašiai.
4)Dinaminiai pratimai tiek lydint muzikai, tiek be jos. Jų metu iškratomos įtampos, po to- atsipalaiduojama.
5)Saviįtaigos ir nusiteikimo formulės, kartojamos tiek balsu, tiek mintyse. Padeda atsipalaiduoti, nusiteikti norimai veiklai, atsikratyti žalingų įkyrių minčių ir idėjų.
Kaip minėjau, labai svarbu ugdyti atsipalaidavimo įgūdžius, todėl vaikams skiriamas ypatingas dėmesys. Dirbant su vaikais, praktika rodo, jog vaikai pakankamai imlūs šiems dalykams. Vaikams atsipalaidavimą galima įdiegti bet kuriame užsiėmime. Dar daugiau, tokiu būdu uždirbamas didesnis vaiko dėmesingumas, gilesnis įsitraukimas į siūlomą veiklą, kartu jie ne taip greitai nuvargsta. Praktikuojame atsipalaidavimą, kaip:
1)kaip pasiūlymą pasvajoti prieš ar baigiantis užsiėmimui;
2)žaidimus. Pvz., boružytė atskridusi
nutupia ant dešiniosios rankos smiliaus ir pamažu keliaujavisu kūnu.
Arba už kaklo užkrenta išdykęs lietaus lašelis ir lėtai ritasi nugara žemyn,
o kadangi jis-išdykęs, tai pasiekęs kulną pradeda kilti viršun